|
-> Gundyk, gundyk, Žemės vyliau.
Tavo taurę aš pripyliau…
Ženklink kaktą kryžium juodu –
Tavo kerui pasiduodu…
[Daugiau…]
Gavęs dalią bristi, eiti,
Stiprink kojų drąsą, greitį,
Kad nueitumbei dar gyvas
Ten, kur eisi, nevėlyvas…
[Daugiau…]
Va, upelis, va, giedrutis –
Kas jam akmens, kas jam kliūtys!
Žemėn jis giliai įdubo
Ir čiurlena, straksi, skuba…
[Daugiau…]
Visa, kas bręsta per rytą,
Audros per dieną išmėto,
Ir visa nyksta, kai niaukias
Vakaro tyrai…
[Daugiau…]
-> Pamiršk mane, sparnuotoji plaštake,
Kol žydi saulėje visi žiedai.
Dar tavo laimės dienos nesukakę,
Dar daug šviesos ir džiaugsmo neradai.
[Daugiau…]
Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus. [Daugiau…]
Džiaukis, žeme! Tavo kraterų gelmėse
Dar pirmykštės Dievo liepsnos neišblėsę.
Gaivalinę, šviesią laisvę pamylėjus,
Tu gimdai naujos buities laisvus kūrėjus.
Tu vergų nebylias širdis įsupai:
Dega ugnys, gaudžia giesmės ir varpai!
Visos kalvos linksta kryžiais pasipuošę, –
Amžiais laukto atgimimo šventę ruošia.
[Daugiau…]
Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!
Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.
Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia –
Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.
[Daugiau…]
Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki.
Būti vergas savo žemės tu nemoki.
Aš tau laisvės, nei dangaus nepavydėjau,
Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.
Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus,
Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus.
O kai vėl mane padangė užsūpuos,
Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.
[Daugiau…]
-> Ant gęstančio laužo sužibo įspindusi žvaigždė,
Išblėso žarijos pilkų pelenų pūkuose,
Ir mėlynų dūmų sustingusios prieblandoj srovės
Lengvais debesynais pakibo pakalnės drėgmėj.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai