Malda girioj

Gaudžia pušys pagairėje vėjo
ir šviluoja sausi uogienojai…
Ko, paliegęs, palinkęs seneli,
gale lauko pas kryžių sustojai?

Atgalios ar sugrįžti kas šaukia,
ar trobelėje ką užmiršai tu,
ar klausai gūdaus medžių ošimo,
ar per girią baugu senam eiti?

Senis lenkiasi, klaupia ant kelių,
kelia ranką ir ima kepurę
ir, maldingai maldoj pasirėmęs,
tyliai tyliai į Viešpatį žiūri.

Tyliai meldžiasi akys nudžiugę
ir džiaugsmu sualsuoja krūtinė:
– Duok, dangau, kad visi mūsų
žingsniai būtų kelias į amžių tėvynę.