Kviečių laukas

Turėjau lauką pilna aukso kviečių, –
– Tai, sakė žmonės, Dievas jei visus…
Išvirto laukas pilnas aukso kviečių, –
– Tai, sakė žmonės, Dievas jo baisus.

Akmuo ant kelio samanom apaugo, –
kas žilą akmenį ant kelio nuravės?..
Lazdynas vėtrose langų nebeapsaugo, –
išmuš ledai, audra naktin nusvies.

O tu, be lubų, be langų trobele,
blausi, pažeminta, negyvėlė šalta,
širdie, parpuolusi ant vėtrų, vėjų kelio,
neverk vien žemės vargui palikta,

o nesuimtas mano derliaus javas,
baltoji duona skausmo židiny, –
jūs kaip šventa ramybė maldose mojavos,
jūs Dievo rankose vis gražūs, amžini.

Visas gyvenimas – visas pasaulis
pilnas saldžiausio balso ir žavų,
aušra, tarnaitė rytmetinės saulės,
ir žvaigždės, dukterys dievų,

kaip ryto žiedo žavesys žydrasis,
jūs kūną čia, o siela turite tenai,
jūs mano buvote ir mano esat
ir mano būsit, mano amžinai.