Jūros daina

Priėmęs klajūno likimą ir naštą,
Nežinoma jūra, keliu nejaukiu,
Iš ankščio į žemės žadėtosios kraštą,
Į tolį užburtą, į tolį plaukiu…

Ii ūžia, ir ošia, ir baubia, ir rangos,
Ir griūva, ir vėlei pašoksta piestu –
Nevaržomas siaubas, įširdusios bangos
Siūbuoja ir supa klajūną kartu…

Ir putos po lašą man krinta ant veido –
Vaje, tu pati, širdužėle, verki,
Kad tolimą krantą laivelis apleido,
Mįslės neįminęs, ką ras priešaky…

Bet vilnys rūstingos vėl žaidžia nesparčiai…
Greit sutemų miglos verpetą užklos…
Vos draikosi putų išmėtyti karčiai –
Ir vėl aš sulauksiu giedros ir tylos…

Tiek buvo pakelta per nerimo dieną,
Ir, plaukdamas naktį, užburtas, žiūriu,
Kaip barsto žibučiais gelmės mėnesiena,
Kaip žyra liepsnelės dangaus žiburių…

Ir žvelgęs atgal į išvargintą kelią,
Stebiu iš laivelio, nuliūdęs išties,
Kad paskui tik driekias trumputė srovelė
Tai visa, kiek liekti žmogaus praeities…