Jerichono rožė

Kaip Jerichono rožė metų dvylika žydėjau.
Žydėjau kaip brangi relikvija.
Paskui ir aš ir ta gėlė jau,
abu pavytę likova.

Rožę nupirko per Velykas
Jeruzalėje senas ir žiaurus mahometonas.
Mane lingavo viesulai žali,
kas vakarą saulėleidis juosvai geltonas.

Atversiu širdį lapą taip po lapo,
idant matytųsi visa ji kaip prieš išpažintį gerą, skaisčią, –
tokia, tokia, tokia ji tapo,
tokią kad tau ir žemei ją praskleisčiau.