Javų alegorija

Ko parimai ant rimų, liūdesy žvaigždėtas,
ko išaugai iš velėnos, iš želmens,
kaip pavasario linins fijoletas,
kaip gyvenimas Galaado piemens.

Tu kaip prakaitas artojo būsi šaltas,
tu kaip juodo darbo rankos vis grubus,
po tavim nulinks žalių rugių aukštai iškeltos,
nulinks varpos ir žiedais žemyn taip bus.

Ko per lauka, ko per gilia vilnį,
ko žydėdamas žvaigždžių pabert neini – – –
Iš liūdnumo vakarai šilti šalton naktin nuvilnys,
iš liūdnumo pravirks miežiai ir linai liūdni.

Ko parimai ant arimų, liūdesy žvaigždėtas –
ten iš pūdymų tave geltonos svėrės klaus,
į tave žiūrės dangus kaip kiauras rėtis –
tuščias ryto, tuščias saulės, tuščias gaudesio tylaus.

Po dalge nusvirs ir javo ir kukalio šiaudas,
ir gubosna sustatys ten juos,
paners mirtį, kaip vanduo skenduolį, kūkčiojimai graudūs,
ir gelmė juos savo prieglobsčiu apjuos.

Nebelaikas bus jau žemėn grįžti
anei grūdui, kur užaugo užmaršty –
bus gana, ir išsipildys pranašystės,
ir enciklikos, ir bulos, ir pamokslai užmiršti.

Kas esi tu, Nepažįstamas keleivi, ko sustojai,
po tavim pražydo gėlės iš kapų,
tavo rūbuos kvepia kasija ir mira ir aloe
ir nugirdo ik mirties mus tuo kvapu – – -