Iš ūkanoto

IŠ ŪKANOTO rūškano rudens
Paklydęs gervių sielvartas skardėjo.
Ir gaila metų ir vandens,
Kur šita ūkanų tyla tekėjo.

Pakvimpa sopuliu pietai,
Sparnus ištiesia mintys mano,
O dykumose kliedi apie tai
Išvargęs metų karavanas.

Bet rūškano rudens drėgmė
Tolydžio vis krūtinėn smelkias –
Pro ūkanas nebeprasimuša giesmė,
Nebeprasimuša akių apkvaitęs alkis.

Ir tik prisimenu, tik daug menu –
Pavasarį ne vieną kvapnų…
Prabėga stirnos – daug dienų,
Prabėga giedras mano sapnas.

Toks rūškanas ruduo. Ir nieko nematau,
Tik ant gėlių jaučiu, kad viskas baigias.
Tartum didžiausią džiaugsmą tau
Rengiuos rudens tyloj papasakot, Solveiga,

Kaip tąsyk gerves nunešė pietai,
Kaip tąsyk skausmas ūkana skardeno,
Ir pasaką pasekti apie tai,
Kaip tyruose sutirpo karavanas…