Ir ašaras

IR AŠARAS rydamas, it sužiedėjusį kąsnį,
Apie tave ilgai ir taip gražiai galvojau.
Taip, nėra nieko už žvaigždes aukštesnio,
Ir nieko taip brangaus, kaip žemė ši po kojų!

Kiekvienai gėlei ir akmeniui upelyje
Norėtųsi pravirkt, laukų platybėj guostis…
Pravirk, mano širdie-pamišusi Ofelija!
Pravirk, apsikabinus gluosnį…

Vai kodėl mylimas?… Kodėl ir jis pamišo?
Kodėl vienintelis jau tavo žodžių nesupranta?!
Todėl gluosniašakes, laukų gėles surišus,
Eini taip vieniša per tas gūdžias pakrantes…

Eini už ašarą skaistesnė, baltesnė užu sniegą,
Nuvargusi nuo melo, sielvarto ir smurto –
Tegu nors gluosniai tie, nusvirę ir paliegę,
Jei jo, vienintelio, širdis apkurto,

Žinos, kad nėra nieko už žvaigždes aukštesnio,
Kad nėra to, ko taip ilgai ieškojai,
Bet žodžius tuos pamišusius, beprasmius
Pajus gal gluosniai šie ir žemė ši po kojų…