Gubos

Rugio gubos šokiui sustoję
Ant kalvos, ties lanka palyta.
Atsimerk! – kad, saulėlydžiui grojant,
Gubų šokį ražienoj matytum.

Ilgą vakarą šoks rugio gubos,
Kad, numetę gelsvą rūbelį,
Duonos kąsniu prieitų jos lūpas
Ir pavirstų į kraujo lašelį…

…Lai po visą kūną čiurlena,
Kad širdis žemės kvapo ilgėtųs…
Koks šviesus tu, pasauli mano,
Prie gubos ant kalnelio saulėtos!

Pasikelsiu kelionėj suklupus.
Ir nebus žingsnio paskutinio. –
…Užsimerk! – pamatysi – gubos
Šoka šoka žaroj vakarinėj.