Giesmė

Vos, saulėta diena, tu man suliepsnojai,
Žaliavo, vyniojos sode apynojai,
Žiedais apsigobė vyšnia ilgašakė,
Ir stiebėsi rožė, pražydus kaip žvakė –
Iš gretimo slėnio, iš tolimo šilo
Liulėdamas rūkas kaip smilkalas kilo,
Ir visa tik siejos, tik raizgės ir pynės –
Tai žemės rytinės…

Vėliau kaip palaima už prakaitą orių
Jau varpos šnabždėjo po žemės altorių,
Ir šiaušiamas vėjo jų daugis, jų pilnis
Po saulėtą tolį liulėjo kaip vilnys –
O greit ir piovėjai, kaip skruzdės sukrutę,
Pradėjo pelnytą vargais rugiapiūtę,
Ir jungė jų giesmės, kas skyrium, į viena –
Tai mišios už dieną…

Nū ten, kur tu, saule, man rytą liepsnojai,
Jau tiesias į tolį tušti rugienojai…
Jau grįžta ir grūdas, pavasarį bertas,
Ir žino, kas vargo, ko prakaitas vertas…
Nutilęs altorius, aptemo dirvonai,
Tik dusliai jiems gaudžia giria, kaip vargonai
Tai dyklaukių pamaldos vakaro žarai,
Tai žemės mišparai…