Eilėraštis be lakštingalos

Sakiau: eiles rašysiu be lakštingalos…
(Ak, ta paukštelė gieda taip gražiai!
Klausyt prie upės bėga geležinkelis
Visi vėluoja šįryt garvežiai…)

Lakštingala kai uždainuoja, tyli
Paiki pieštukai, parkeliai, liežuviai…
Giedot taip gali tiktai tas, kas myli,
Tik tas, kieno gyvenimas – kaip šūvis…

Ir man patinka – ten – prie žalio vingio
Spalvotos muzikos klausytis, bet
Sakykit, kam eilėraščiui lakštingala –
Juk turi pats eilėraštis čiulbėt!

Lakštingalos aš nekviečiu prie stalo
Ir nevilioju rojaus gėlėmis, –
Bet nutupia jinai ant mano plunksnos galo,
Ir tuomet virsta žodžiai eilėmis…