Eilėraščiai apie lietų

Krūmai gegužio lietuj

Vilgomos šilto šiušenimo
šakos šnabždėdamos šneka:
teka ir teka ir teka
žalsvais drabužėliais į žemę
karštas medus.

Kažin kas surinka džiaugsmingai –
paukštis raudonas ir linksmas.

Ir vėl šakos šnara ir linkčioja,
kai kiekvieną lankstų ir liekną
liemenį paliečia
limpančiom lūpom
lietus.

Meškeriotojai senamiesčio uoste, lietui lyjant

Lyja.
Baidokai, panėrę smaluotus
veidus į uosto vandenį,
snaudžia.
Jų plačios nugaros
pasišiaušę
drėgnom meškerykočių rykštėm.

Pro tirštą alyvą jie mato, kaip plyšta
purslos upės paviršiuj.
Mato miesto miglotus bokštus,
mažytes žuvis, pramirgančias
jiem pro akis;
ir girdi,
kaip krinta čiurlendamos plonos virvės
lietaus
nuo basų meškeriotojų kojų…

Bilda skardos kibirėliai.
Pypkėse čirškia žarijos.
Lyja ir lyja.

Liūtys skandina žemę

Vėtra susigūžusiom miškų viršūnėmis atūžia
ir kapoja degančiais botagais žemę,
viską paskandindama liepsnojančiam tvane:

verda upių vandenys užlieję slėnius,
bėga bandos, baubdamos iš siaubo,
žaibo čaižomom ganyklom; šniokščianti žolė,
nešama per lygumas pašėlusio lietaus,
teka į aptemusį akiratį žėrėdama,
kur, rankas grūmojančias iškėlusi minia
debesų nusineša raudoną saulę,
žemę vėtrai ir liūtim palikdama.