Diena pajūry

Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną, atsigulusią tarp ryto ir nakties, – jos liniją, judesį ir spalvą.
Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį.
Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų vėliavas ir žuvėdras.
Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlyną lėtą vabalą, spindintį neįtikimai linksmai – kaip tobulos laimės pažadas.
O naktį – su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioletą nepasotinamiems vidurnakčio dievams.