Dar niekad

DAR niekad taip žemė visa nežydėjo,
Taip niekada toly nemėlo šilai –
Lakštingalos suokė, upeliai klegėjo
Ir džiaugėsi džiaugės visi inkilai…

Mes ėjome, sese, o baigės gegužis,
Ir žodžio sparnuoto pristigom abu!
Pakalnėje plentas dardėjo ir ūžė,
Pavasario tokio jau niekad nebus…

Pajutome aiškiai, kad žiedo pilnumas,
Kad visas tas džiaugsmas jau amžius netvers,
Ir jautėm, kad žodžiai sutirpsta, kaip dūmas,
Nukrinta, kaip žiedas, kurs džiaugsmo netars.

Tai išgąstis ėmė ir šmėklomis baidė,
Kad žodžiai tie patys skambėjo melu!
Dar saulė spindėjo, drugeliai dar skraidė,
Bet žiedu žydėti jau buvo vėlu…