Dainelė nuvytusioms gėlėms

Nuvytusios gėlės – aš jūsų brolelis,
Žiūriu aš į jus, negalvodamas nieko.
Gyvenimas mano – kaip tirpstantis sniegas…
Du buvo protingi, o trečias – kvailelis…

Kiekvienas suranda kely savo dalią;
Rugpjūtį – Rugsėjis, o Kovą – Balandis…
Stebėjosi upė, išbėgus į krantą –
Du eina į priekį, o trečias – atgal.
Du ėjo nuėjo, kalnuos pasiklydo,
Ir jų neberado Pavasario rytas,
O trečias, o kvailas, namo parkeliavo,
Prie slenksčio suklupęs jis šitaip dainavo:

– Neverksiu aš jūsų, nuvytusios gėlės, –
Girdėjau aš – plakė širdis taip krūtinėj, –
Kad gėlės numiršta, bet žydinčios sielos
Pakyla aukštyn su strazdais rudeniniais.

Tai šitaip danguj mėlynajam plasnoja,
Ir aš nežinau, gal vadinas tai rojum…
Po daugelio metų sugrįžta jos vėlei
Ir žemėj pražysta veidas kūdikėlių…