Baladės

1.

PAUPY,
Mėnesienoj
Džiūsta varžos,
O upely varlės kvarkia;
Slenka šmėklos pro padaržes,
Ir viena, jaunoji, verkia…

Eina bernas
Ir kvatoja,
Jai širdis iš skausmo plyšta –
Vos laikydamos ant kojų,
Laukia, kad sugrįžtų…

Vakaruos mėnulis leidžias,
Vis upely varlės kvarkia…
Žvaigždės žydi, žvaigždės žaidžia
Kaip gražu! Bet ji dar verkia…

2.

RYTĄ gėlės apsitaškė
Smulkiais deimantų lašais,
O danguj kraujai ir vaškas…
Tu manęs prašei: –

Kai juodos nakties degutas
Nudažys dienos gijas,
Tąsyk mes darželio rūtas,
Tąsyk lelijas…

Visa buvo, kaip pasakė,
Visa buvo, lyg sapne,
Net beaistrės žvaigždžių akys
Žvelgė į mane.

Ir man buvo baisiai gėda,
Buvo baisiai nejauku,
Kai sutraiškiau delne žiedą,
Grįždamas lauku.

Rytą gėlės apsitaškė
Smulkiais deimantų lašais,
O danguj kraujai ir vaškas,
Žaizdos ir šašai…

3.

ŽINAU, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra.
Nesotus ja, bet atminimuose
Kažkas yra.

Atsimenu: ir akys, kaip rugiagėlės,
Ir ilgamakrė, ir plaukai…
Kaip valkiojaus kieman, lyg koks padegėlis,
Kaip alpo akys – alkani vilkai.

Išvaikščiojom laukus, lyg vėjai, –
Kalbėjo ji tik “taip” ir “ne”.
Rugiagėlės, dangus ir akys jos vienaip žydėjo,
O dienos bėgo, kaip sapne.

Sakiau, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra…
O ji – kad meilės niekur nesutiko ir nežino,
Kokia jinai yra.

Trys metai. Vėl sėdėjau prie klojimo.
Atėjo ji. Kaitra. –
Gerai sakei, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra…

Menu: ji daug, ilgai kalbėjo;
Menu, lyg girtas, lyg sapne.
Ir akys, ir dangus rugiagėlėm žydėjo,
Tik nesupratau aš jos, kaip ji kadais manęs…

4.

MENU, man buvo gal šešiolika,
O jai gal metais tik mažiau.
Šešis paskui vienuoliškoj
Tyloje suaižiau.

Ir vėl pavasaris, vėl vyšniose
Pūga dulkina sniegais, –
Kas buvo andai, rods, grįš, – jose
Vėl mėnesio ragai.

Man sakė: – Tavo akys rainuotos,
Kaip katinukai du jauni,
Ausyse virpa dainos tos,
Tie debesėliai kruvini.

Kaip šuo nudūlinau pro statinius,
Mačiau – mūvėjo žiedą jau.
Suvirpome, viens kitą matėme,
Bet aš pro šalį praėjau.

Ir kartą vėl rankas sudėjusią,
Iš lauko einančią lėnai,
Sutikęs pasakiau: – Ilgėjausi…
Atsakė: – Man buvo liūdna taip vienai.

Tačiau linksma, nenusiminusi –
Klegėjo laukas vakare.
Tą vakarą jinai skandinosi
Po gluosniu, ežere…

5.

PALEI kluono sąsparą
Dantų dvi eilės,
Apvestos raudonu kaspinu,
Ir dvi akys kvailos.

Pro dantis, lyg pasakoj,
Žodis žodį vijo.
Vakaras suraizgė pašukas
Tarp kraujo ir lelijų.

Tada parėmęs sąsparą
Sielvartu, kaip karalaitė girnas,
Sakiau, kad šunį paspiria,
Kad žvaigždės didelės kaip žirniai.

Atėjo dėdė Kasparas,
Švelniai pasakė: – Einam! –
Palikom vieną sąsparą –
Sielvartą ir laimę.

6.

DAVĖ išmaldą akys sutikusios
Gražiai, kaip pasakoj apie guldeną,
Ir numestuos brangiuos skatikuose
Žydėjo laimė neišguldoma…

Buvau gležnesnis už lapą tik išsprogusį,
Bijojau net vėjelio padvelkimo –
Ir tai mane, kaip įtariamą žmogų,
Vydavo rytas iš jos atšlajimo.

Tegu tą alksnį alkaną
Mėnulis ratilu aprašo…
Ji nežinos, ko andai valkiojaus,
Kaip vienas iš trisdešimt grašių…

7.

BUVO pavasaris… Taškas.
Abuojas “a porta inferi”,
O smėlis geltonas kaip vaškas,
Geltonas kaip gintaras…

Nei skliaute, nei tolyje,
Nei mariose, anei linuose
Nebuvo ir nebus tiek melancholijos,
Kiek jos akyse mėlynose.

Atsiminiau tuomet darželį
Ir jos pirmąją komuniją,
Ir paupį, ir liepą žalią,
Ir gegužę viršūnėje…

Tuomet abu purienas skynėm,
Gyvenom kaimynystėje.
Ak, kam tas smėlis gintarinis,
Ta pakasynų tristija!…