Amžių varpas

Už pasakos kalno, kur vargas nutilo,
Kur širdys ir troškiui, ir alkiui apkurto,
Senovinė varpinė stūkso iš šilo,
Kaip vaidas pakalnėje varpo užburto…

Kas alkdamas gaudo tik mirksnio gerovę
Ir, žemiškam vyliui atverdamas širdį,
Iš žemės tuštybės širdies neišrovė,
Tas dangiškos psalmės stebuklo negirdi…

Tik tą, kas iš vyliaus šios žemės atbunda,
Jis dosniai atmoka, lyg kviečia į puotą,
Vis gaudžia ir gaudžia, vis dunda ir dunda
Ir didina, daugina dovaną duotą…