Amžių lieptas

Į vieną upę bėga mūsų upės,
į vieną žiedą pinas mūs laukų žiedai,
vienu keliu ir tau eit nesuklupus
ieškot, ką vakar naktį praradai.

Pro amžių sūkurius, pro kalnus ir pro alkus
kas eis ieškodamas gyvos tautos širdies,
ateis daina, ateis jam pasaka į talką
ir lig žilųjų amžių liepto palydės, –

drąsus kad eitum be raudos ir be pavėsių,
kad nenuklystum girion šuntakiais siaurais,
kad rastum protėvių gyvybės gelmę šviesią
ir nesutemusią juodžiausiais vakarais.

Kad jos ugnis uždegtų širdį tavo šaltą,
kaip degė tūkstančių tautos sūnų senų,
kad neštum priesaiką, kaip žiburį iškeltą –
puošt vainiku ją žygių, rankų ir dainų.

Pro milžinų kapus, kur ūkanos tedūli,
kur ši diena greičiau nei sapnas sudūlės,
kad neštum žodį žemei – saulėtą krivulę,
kad neštum žiedą aisčių žydinčios gėlės.

Į vieną jūrą bėga visos mūsų upės,
į vieną dieną – mūsų dienos ir takai,
vienu žodžiu užburtos laukia lūpos
sutikt rytoj, ko vakar naktį netekai.