Akmenys

Pilki uolų kauburiai liepsnojančioj dykumoj –
banda senų dramblių, nučaižytų vėjo, lietaus…
Raudoną jūrą išklojo vergai ir karaliai koralais.
Nuo palmių žiūri paukščiai drėgnom, deimantinėm akim.
Opalą ir auksą skalauja upeliai nepaliesti.

Iš kieto titnago trykšta, eremito lazdos užgauta,
šaltinio versmė: išbalę mėnulio akmenys,
Egipto sfinksai, Kartaginos mūrai, Eufrato krantinės,
ledyno gadynių kirviai, nudailinto marmuro kaukės,
dievai ir atletai Praksitelio ir Michelangelo, liūdnos
figūros sintetinio akmenio prarasto rojaus vaikų.

Žėruoja žėručiai žvyryno atokaitoj, vaiko rankoj.
Genezės uola sutrupėjo. Nuėjo į mėlyną rūką
kalnai. Siluetų lengvutė linija virpa ir tirpsta
akiratyj. Karštas Afrikos vėjas supa masyvią
ir drumzliną amfiteatro užuolaidą. Smiltys užpustė
ir rojų, ir paukštį, ir angelą brangakmenio akim.