Mano namas gimtinėj

Dulka vieškeliai balti pro mano namą
ir nusidriekia tolybėsna lyg dainos,
ir beržų žaliasai rūbas jau plevena;
vasaros vidudienių palaima
supa mano tėviškės gimtinį namą…

Ir draugai mano – bastūnai šviesiaplaukiai –
iš kažin kurios šalies atnešę juoką
ir kelionės lazdą, ties langinėm šaukia,
šaukia mano vardą. Klausosi. Ir juokas
lūpose jiems miršta… Stovi jie ir laukia…

Driekias vieškeliai tolybėsna pro mano namą.,
Ir beržai dainuodami į tolį eina…
Ir draugai prasibastydami klebena
uždaras langines… Niekas neateina,
durų niekas jiems neatveria į mano namą…