Mano kaimas

Daug bičiulių mano kaime,
Daug daržų, apleistų sodų
Su pasvirusia tvora.
Ant – Drąsuolis, ten gi – Baimė,
Už Benaudžio rasi Godų…
Jo kaimynas Daugnora…

Ten toliau Plepys, Tylenis,
Kresnas Šulas, liaunas Lingė…
Ten Verksmai, o ten Juokai…
Ant – Šykštuolis, Melas senis,
Grūdas, Pelas ir gausingi
Bėdžiaus išmaldos vaikai…

Veikiai padermės jų veisias
Ir jie kruopščias, vos paaugę –
Pikta uošvė kaip marti –
Teismas gynioja jų teises,
Pačios jos tik tiek ir smaugias,
Kad tvorelė per arti…

Sunkiai, sunkiai verčias kaime
Vien dvi vargetos bevaikės,
Našlės: Laimė ir Tiesa –
Tai įvyko lyg savaime,
Nes todėl, kad savo laikės,
Minta jos pluta sausa…

Joms gi teko sklypas blogas,
Ir jų dirvą, šiaip jau menką,
Plukia audros ir šiaurys –
Tad ir kiūra vargšų stogas,
Vargšių lūšnos dumba, slenka –
Švilpia vėjai pro duris…

O kaimynams jos nerūpi…
Jie brolystės jų nesiekia…
Klausk – jie bruzda įžūliai
Ir tik lyžtelia palūpį,
Ir tik kramto savo riekę –
Dedas – esą negerai…