Žmogaus stebuklas

Levitų giesmės, kelkit Kristaus garbę,
ir trimituokit, susirinkę kunigai,
į Dievo darbą eikit, valkatos, inteligentai ir bedarbiai,
vergų ir bestijų prekiautojai, eunuchai, popai ir bažnyčių daktarai.

Ateina valanda baisi ir paskutinė,
sustaugs levai, sustaugs sirenos fabrikų, ir sostinės nuverčiamos sustaugs –
o, jeigu neturėčiau aš laukų ir girių nemirties tėvynės
ir vasarojai nežydėtų jos žiedų žydėjimo skaistaus…

Žiedų gyvenime, kur tavo kvapas kelias
ir tavo gilios akys, tartum vasaros dangus,
šventi beržai, šventos ir gerbiamos pušelės,
senos kunigaikštystės gande atvangus?

Europa, mano skausmo motina, ag, nusiprausk tu nuožmų veidą, karo randais sužalotą,
ir ritualą senąjį pakeisk –
tai tavo dukterys, tai tavo seserys pas lentą ešafoto
sukviestos klaupiasi su jo mirtim paženklintais vaikais.

Tegu jis alkanas, nuogas ir purvinas paliks negyvą miestą –
namai betono, geležies ir plieno, augs aukštyn namai,
ir liekno samana žila, cidrono kedrų švyturiai jam kelią švies ten
gūdžiojoj girių glūdumoj.

Tylus tebūna kaip tylus vidudienis,
tamsus tebūna kaip tamsi naktis,
tylus tamsus tylėdamas ten būdamas
žmogaus stebuklą pamatys.

Lakštingala, graudi pavasario poeta,
liūdnai giedodama brėkštant mišias su kėkštais, su geneliais pagiedos
toli nuo triukšmo, nuo žmonių, toli nuo viso svieto,
toli nuo katedrų, bazilikų šešėliuose šventvagiškos, pavargusios maldos.

Upelis po upelio juodos gelmės saulėn sunkiai kopia,
ir grimsta minios vandenin vidur žemyno –
nesisielok, nesielvartauk – kas skęs, nuskęs, o kas išplauks, klastingoji Europa,
tegu sau plaukia laivas Nemunu žemyn …

Post script’um

Baisūs mano žodžiai, liūdnos mano mintys,
tiktai niekas nepravirko iš visos minios,
todėl pesimistu būsiu aš pramintas
be prasmės pasaulio be prasmės dainos.