Uždanga

Dievo rūstybė sudegino
kadugio krūmą.
Išganytojo smilkinius veria
erškėčių vainiko dygliai.
Dievo rykštė padėta
ant Dievo delno.
Angelai trimituoja Paskutiniojo Teismo spektakliui.

Rytmečio miglą kloja ant ilgo išbalusio greitkelio
mėlynais kombinezonais aprengti išsipildymo angelai.
Fone, tolumoj – miškai, lygumos, ūžiantis
jūros rėžis, dumblota upė. Keliai ir keliai. Ir tyla.
Tyla, kurios negirdi ir negirdėjo niekas.

Už tylos, už miglos, už blykštančio rytmečio
laukia didmiestis:
garuojantis, šniokščiantis, kvatojantis ir kūkčiojantis
gigantas. Pabaisa. Grizlis. Nemiga sergantis gyvulys.

Į šitą milžiną miestą artinasi
žmonės ir mašina. Mažytis taškas
neaprėpiamoj panoramoj.
Mažytis smėlio grūdas didžiuliam delne.
Mažytė dėmė ant milžiniško radaro.

Be Tavo valios nekrinta nei plaukas.
Be Tavo valios nemiršta musė voratinklyje.
Be Tavo valios nesutirpsta snaigė,
nesutrupa smėlio kruopelė.
Be Tavo valios nesustoja laikrodžiai.

Tu esi Didysis Režisierius.
Maestro. Džiunglių būgnininkas.
Šokantis ir dainuojantis magas
dramblio kaulo šalyj.

Mano broliams liko tik vienas vingis
pro miglą,
pro rytmečio miglą,
tik vienas vingis,
vienas rankos mostas,
viena sekundė prieš ištarmę…
Ir po jos nebeliko nieko –
tiktai tyla.
Tik šalto, negyvo metalo riksmas
ir po to…
tyla.

Šventoji Inga ir traukinys, sustingęs laukuos,
begalinėj tyloj.
Dekoracijos liko. Liko rytmetis.
Didmiestis liko drebančioj tolumoj.
Liko visi, kurie laukė,
sustingę, suakmenėję,
kaip mūsų vaikystės pasakoj.

Liko kadugio lengvi pelenai.
Liko
ant ilgo juodo greitkelio,
apkaišyto beržais,
rudeninėm gėlėm ir voratinkliais,
tuštuma.
Grįžo tiktai karstai ir atsiminimai
ir siaubas tų, kurie liko.
Kurių neištiko Dievo rūstybė.

Didysis maestro,
Magas,
Medical Man,
Didysis Režisierius
gali ramiai užmigt:
Itc, comoedia finita est.