Tabula rasa

Krentančio sniego tyla neapsakoma: žydro paukščio
skridimas, kreidinė sala migloje. Ararato
viršūnėje vėjai ir debesys suledėję. Aštrių stalaktitų
žvakės. Išbalusio lino drobulė pridengti
mirusio veidą. Tavo ir tavo brolio akis.

Angelas veidą nupaišė su kalkėm ant balto bažnyčios mūro,
kur žiūri Vevey vynuogynai į žalią Ženevos ežerą
akinančiam burių plazdėjime. Angelas tavo akis nudažė
permatomu Aukštaičių upės vandeniu. Angelas
apsiautė tavo pečius neapsakoma krentančio sniego tyla.

Mokytojo spindinčios kojos praėjo pro tavo lūšną:
irklus, valtį, tinklus palikai ir sekei. Ne tau
daugino duoną, žuvį ir vyną. Kanos vestuvėse,
Vevey vynuogynuose, Mūšos smėlėtam dugne atradai
baltą paukštį ir salą, sniegą, drobulę, stebuklą.