Procesija į Kristų

Viršum klonių, kur žydi ramunė
ir linguoja kvepėdamas kmynas,
viršum miestų, homora kur tūno,
viršum marių, kur jachtos skandinas,

viršum žemės numirusio juoko,
viršum plieno, ugnies ir patrankų,
pro žvaigždžių ir pro mėnesio šokį
kažkas tiesia kruviną ranką.

Bėga upės pakalnėsna, alma,
neša nuodėmės vandenį tirštą,
laša kraujas iš apversto delno,
laša kraujas iš drebančių pirštų …

Jūs, iš marmuro balto bažnyčių,
jūs, iš požemio naftos šaltinių,
pro streikus, pro kerštus ir patyčią,
jūs, kur šokat, ir jūs, nusiminę,

į procesiją gaudžiantis varpas,
į procesiją šaukia Osanna,
ir į širdį, skausmingai atšarpią,
pamažu rankos lašas srovena.

O, pavasario žydinčio Kristau,
amžinai tu lašėk į tą taurę!
Į tave mes procesijoj klystam,
skamba būgnai, ragai ir litaurai.