Preliūdas į Kristaus gyvenimą

Kokie karaliai tavo sostus valdė, žeme,
ir kam tu kruviną likimą gyvenai,
žudei Perudžijoj, žudei Judėjos žemėj
ir nematei, kur laidotuves budeliams paruoš varnai.

Praėjo giminės, praėjo Chamo, Semo ir Jafeto,
Juozapo brolių, Loto dukterų.
Kaip javas augo tautos, kaip musės krito svietas –
o ji brido iš vandenio, ėjo sveika ji iš karų.

Pro vario žaltį, iš Egipto į tėvynę,
iš nuodėmės į nuodėmę, iš Dievo Dievuje –
ji puolusi, ji mirusi, ji kėlusi per duona ir per vyną –
sesuo Engadies vynuogynų, slėnių lelija.

Neverk, pasaule, neliek ašarų ir nebeliek ginklų – kovos ir neapykantos užteks tau,
ir dėl vaikų nesielvartauk –
tai ji, tai ji, tai ji tenai dainuodama sūnaus karūną auksu sagsto,
ji Kristaus skeptrą, rožėmis dabintą, neša tau.