Aš prie Tavo kojų, Viešpatie, ateisiu,
Vėjais gal atplauksiu prie Tavų akių.
Čia maldoj aš tyliai žodžiais pasikeisiu,
Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku.
Daug žydėjo žemę puošiančių vosilkų,
Prieš akis man raibo tie laukai žali.
Liūdna buvo jausti meilės išsiilgus,
Kad be šito žodžio nieko neturi.
O dabar man dienos liūdnos, niūrios, melsvos.
Dangūs apsidengia pilkumu giliu,
Laikas neša saulę, žalios liepos gelsta,
Nuogume suvirpa beržas pakelių.
Vėl sugrįš į žemę margaspalvės dienos,
Vėl rugiuos bus daugel mėlynų akių,
Bet neradęs laimės, pasiliksiu vienas
Pasiskųsti Dievui, kad gyvent sunku.
(+3)
Loading...
Autorius: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 6,677 | 
lengvai liūdnas eilėraštis, myliu Mačernį
V. Mačernis ir vienatvės temo jo kūryboje – tai savęs ieškojimo menas ir kančios vizija. Žmogus , tik būdamas pats vienas su savimi, jaučia, kas glūdi širdies gilumoje… Girdimas skausmo , vienatvės, o gal net ilgesio balsas, suvokiant, jog viskas praeina, viskas baigiasi,o galbūt Dievas turi kitą variantą – pakeisti likimą… Bet tokia vizija sugriūna kaip kortų namelis. Nėra kito kelio- tik susitaikymas su laukiama- nelaukiama būtimi. Taip graudu, kad nėr kur eiti… O jis ėjo.Ėjo ten, kur buvo laukiamas. Suvokti save, suvokti aplinkybes – pasaulio ,,Vizijų” menas.Intelektualiai gražu.