Kritaus paieškojimas

Kur mano moterys, o kur apaštalai,
o kur laiveliai, kur tinklai,
kokiose giesmėse, kokiuose raštuose,
kokioj gyvenimo pekloj, –

niekas nebežino, niekas nežinos.
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

Be ramsčių elgetos, ligoniai, luoši vaikščioja,
jų ramsčius eidamas, po kryžium klupdamas nešu,
darau stebuklus požemiuos, danguj ir aikštėse
ir nepažįstamas, nežinomas esu –

niekas nebežino, niekas nežinos.
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

Pro žemės skausmo paskutinę vizija
gal prasiverš malda brangiausio mano kojų kraujo upeliu,
iš apsiniaukusio dangaus, kely, kur nusigrįžo jie,
gal grįš, gal grįš iš šimto vienas grįžtančio keliu –

niekas nebežino, niekas nežinos.
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

Aš architektų planuose veikiu nematomas,
esu aš mokslų vyrų veikaluos,
mano mažiausias lašas pilnas mano rūpesčio; ir jūsų saulė šaltas mano atomas,
ir jūsų trenksmas – aidas aido mano tylumos –

nieko jūs nežinot, dulkės nežinios.
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

su brangiam altoriuje ir juodo darbo visuose kvartaluose,
einu ir deginu ir griaunu ir verkiu baisioj pabaisoje ugnies…
Pro debesėlį jazmino žiedų, pro gaisro alasą
kvartalai, melskitės, altoriai, griūkit be manęs –

nieko jūs nežinot, dulkės nežinios.
Gaila man pasaulio, gaila man minios.

Ir vis tolyn ir vis daugyn to gailesio ir meilės Kristuje
ir vis tolyn ir ligi amžių pabaigos …
Pasmerks mane minia ir nieko nematys tame
balse mirtingo, paprasto žmogaus –

“gaila man minios”.