Išsipildymo psalmė

Aš gyvenau, kaip negyveno niekas,
aš dainavau, kaip niekas nedainavo –
daina, širdies puikuolės nepasiekus,
ak, baisią naktį žemei pranašavo …

Tariau aš: bėkit iš bažnyčių, fariziejai,
tariau aš: muitininkai, liaukitės – bus galas
ir jūsų turtams, sukrautiems ant vėjo,
ir jūsų maldai, dūstančiai moraluos.

Tariau: žvakes altoriuos užgesinkit,
tariau: padėkit mirą ir kodylą,
auka veidmainių Dievui nepatinka,
į dangų dūmai jūsų aukuro nekyla.

Tariau: bedieviai, neieškokit Dievo
tenai, kur žemės vyliai jus už rankos veda:
jūs ieškot rudenį, o jis – pavasarį pro jus praėjo,
jis per bangas, o jūs jį genatės (ir skęstate) per ledą…

Tariau: valdovai, jūsų sostai braška,
greičiau, greičiau apleiskit jų papėdę!
O ne valdovai buvo ten, tik lėlės vaško,
ir šiandien jos tenai negyvos sėdi.

Tariau: ateina vakaras, į gelmę
pasmerkta pult visam gyvajam sutvėrimui…

Tiktai laukai kartojo mano prakeikimo psalmę,
tik užmarštin ji puolus tenurimo.

Ir vėl nesibaigė tuščių vadų ir vietininkų jųjų piktos puotos,
ir vėl visas žvaigždes po kojų jie pamynė.
Vėl siuto moterys … Ir buvo duotas
įsakymas ugnim ir tankais pult beginklę minią.

Ir saulė dar nespėjo nusileisti,
giesmės dar nebaigė viršum arimų vyturėlis, –
nuo žemės lig dangaus, kaip vėliava, pakilo deganti pašvaistė,
ir iš širdies ištryško pirmos kraujo gėlės.

Ir rubino, ir rausvo rubino, kaip gyvas
upelis teka į pakalnę žalią…

Už metų … gal kapai, gal dykumos, gal mėlynos alyvos
žydės išdygusi vienui viena šakelė …