Iš sudužusio laivo

Iš sudužusio laivo mes šaukiam –
o dangau, Tėvo ranką ištiesk,
leisk išplaukt, leisk išplaukt tiem, kur plaukia
melsdami Tavo uosto vilties.

Aš žinau, per bangas Tu ateisi,
ir nugrims vėtra marių dugnan,
bet kaip jiem per bedugnę šią baisią,
kaip Tavęs pasitikti eit man? …

Iš sudužusio laivo neliko
nieko nieko, be skausmo raudos …
Kas tą rauda, kaip rožių vainiką,
Tau už gyvastį nauja paduos?

Kas išneš ją iškėlęs ant rankų
virš bangų, virš juodų, neramių,
ar ištvers be Tavęs jos taip menkos,
vos išnirę iš marių gelmių?

Iš sudužusio laivo skeveldrų
išblaškytų plačiuos vandenuos,
išklausyki, dangau, mūsų maldą
už kaltes prarastosios dienos.

Nepaskęs eldijėlės, nei valtys,
švyturys Tavo uosto jei ves …
Keltis, Viešpatie, norim mes keltis:
pražūtis ir mirtis be Tavęs.