Dievo motinos lopšinė

Tyliau, tyliau, naktie, dvelkimą švelnų
nešk čia pro palmių miegančius lapus,
ir vėjas tenepūs čia nuo Libano kalno,
ir ant Jordano te rasa lig ryto bus.

Tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
ir žvaigždės, jūs, plazdenkite tyliau, –
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išauš.

Po nuodėmės Adomo ir po Kaino
te savo sėklos pragaras daugiau nesės,
tegu tyloj viena šventa naktis praeina,
te Jis prieš pirmą savo žemės dieną pasilsės.

Sustokit, vandenys, upeliuose Jordano,
Gelboės šaltos versmės, neišduokit jų,
ir jūs, kur Ezdreliono lygumose bandą ganot,
tyliau ten šūkaukit avis paklydusias, ir jūs

tyliau, tyliau giedokit, serafimai.
ir žvaigždės, jūs plazdenkite tyliau,
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išauš.

Balsai nutilkite Baalo ir Elijo,
ir tau, Saliamono vėlė, gana raudų,
sveika. viršukalne Ermono, tu Leliją
išugdžius mano Jėzaus, mano Viešpaties vardu …
. .
Nežadinkit širdies Jo po kelionės,
“Išganymo!” – nešaukit pasmerkti,
jus, alkanieji, neraudokit “Duonos!..”
“Stebuklo …” – jūs nemelskit, fariziejai papirkti.

Vadai, nešaukit – “Keršto!”, “Laisvės…” – pavergtieji,
“Mum – gyvasties, o jiem – mirties!” – kariai,
ir tu be reikalo, ir tu, parpuolus Galilėja,
be atgailos be reikalo pakilsianti tarei.

Nežadink meilės Jo, šventasis Asyžieti,
ateis diena, ir ji pabus, ji saule švies!
Tu neieškok manęs, šventoji Bernadeta,
ir tu, don Bosko, nevadink Jo, dar nekviesk …

Tepailsės Jo mažos kojos po kelionės,
po tiekos amžių, tiek juodų sunkių dienų,
nešaukit jūs, aukšti kalnai Ermono,
širdies nežadinkit iš dangiškų sapnų.

Tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
ir žvaigždės, jūs, plazdenkite tyliau, –
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išaus.