Dievo dvasia

Rūdija žalvaris, ir auksą metai ėda,
sidabrą apneša tuštybių pelenai,
nuo piršto pavagia safiro brangų žiedą, –
tik ji viena gyvena amžinai.

Sudyla rūbai šilko ir mašasto,
karaliams krinta iš karūnų rubinai,
nuo jūros krašto iki žemės krašto
tik ji viena gyvena amžinai.

Garbė užgęsta, kaip blanki liepsnelė,
nė žemės dulke ji nešvies tenai.
Tik ji viena didi ir visagalė,
tik ji viena gyvena amžinai.