De profundis

Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie,
iš gilumos susopusios širdies,
einu Tavęs, Paguodos Žodžio, ieškoti,
einu tavęs, vidurnakčio Žvaigždės!…

Bedaliai stovime,
išgirsk vaitojimą,
klausyk raudojimo
vaikų Tavų –
Tave tikėjome,
Tavy sudėjome
Tavin tekėjimą
dienų savų…

Karčiais nuodais apkarto mūsų žemės vaisiai,
mūs rankų drebančių nelaisvėj nuskinti…
Pražudėm praeitį, praradom dabartį, beteisiai,
kaip skurdūs lauko paukščiai, drebam nevilty.

Bedaliai stovime,
išgirsk vaitojimą,
klausyk raudojimo
vaikų Tavų –
Tave tikėjome,
Tavy sudėjome
Tavin tekėjimą
dienų savų.

Tik Tu, kuris gyvent pažadini leliją,
Kuris laukus šilkais, o kalnus sidabru apdalinai,
kurio alsavime numirę kelias ir ligonys gyja, –
tik Tu, o Viešpatie, tik Tu tark Žodį iš Tenai…

Bedaliai šaukiame,
ateik arčiau, ramink,
stebuklo laukiame
vaikai Tavi.
Tamsoj uždusome,
bet ne, nežūsime,
Tavy vėl būsime
gyvi, gyvi!..

Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie,
iš gilumos susopusios širdies,
einu Tavęs, Paguodos Žodžio, ieškoti,
einu Tavęs, vidurnakčio Žvaigždės.
Kaip kalnuose upelį, Viešpatie,
grąžink belaisvius mūsų!
Kaip tyruos karavaną, Viešpatie,
grąžink belaisvius mūsų!
Kaip savo gūžton paukštę, Viešpatie,
grąžink belaisvius mūsų!
kaip nulaužtą šaką, Viešpatie,
grąžink belaisvius mūsų!

Bedaliai šaukiame,
ateik arčiau, ramink,
stebuklo laukiame
vaikai Tavi.
Tamsoj uždusome,
bet ne, nežūsime,
Tavy vėl būsime
gyvi, gyvi!..

Tu stosi, Viešpatie, Galybių Kunigaikšti,
ir kris karaliai, kaip vergai žemi, po kojų,
Tu eisi, Viešpatie, ir Tavo priešas ten nevaikščios,
ir nebedengs tamsa Tavų namų, sodybų mūs ir gojų …

Tu stosi, Viešpatie –
jų bombos kris kaip rūkas,
Tu tarsi, Viešpatie –
kaip lapai jie drebės,
Tu mosi, Viešpatie –
ir vėl diena bus Dzūkuos,
Tu šauksi, Viešpatie –
pakils jie iš duobės –
šiurpiam biržely kritę Pravieniškiuos,
ir Zarasuos, ir Petrašiūnuos, ir Panevėžy,
Rainių miškelio kankiniai, kaip kraujo žvaigždės blykčios,
kad liautųs tėviškė skausme rankas grąžyt!
Ir bus Aukštaičiuose,
ir bus Žemaičiuose
dvasia jų amžių amžiais vis gyva,
ir žengs į ateitį,
ir bus gyva tauta,
kad šviestų amžiais Lietuva laisva!

Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie,
iš gilumos susopusios širdies, –
ateik, ateik į tamsų mūsų vargo vieškelį,
ir mūsų rytdieną nušviesk, šviesi Žvaigždė!