Bethlehem

Ateina pranašas per sadukėjos girią,
o kelias ilgas ir gilyn vis eis –
o džiaukis tu, Siono dukterie, užmiršus žemės myrį,
ir veidą puošk, paleidusi kasas, ir stuomenį juodais plaukais.

Žvaigždžių maldoj nuaidi amžių maldos,
ir ima gaust ir ima gaust varpai –
miegokit, erodai, miegokit, skurdžios mirties valandos,
miegokit, minios ir šalti kapai.

Už jūsų miego jūsų dienos budi,
miegos naktis, miegos mirtis, o jos ten vaikščios ir budės,
kaip juodos mintys dūmuos mesaksudi
klajodamos, ieškodamos šventosios Bethlehem žvaigždės.

Praskris į vakarus pilkieji metų paukščiai,
nupjautas šienas vys, gėlė pas vieškelį nuvys,
banda ėdraus pakalnėje, bus nuganytos aukštumos,
į marių dugną pasiners žuvis…

Ir taip prijos prie Miesto du pavargę pakeleiviai,
o vakaras, o vakaras, o kur sustot –
kur josit jūs, kur veda jus anos gatvelės kreivos,
tu, Meilės motina, ir tu, Jaunystės sužadėtini skaistus?

Gyventojai negirdi jūsų eigasčio to stebuklingo,
ir kiemsargiai ir prievaizdos į vidų neįleis tuojau –
gal ciesorius, gal kaifas kur po prasto vyno neužminga,
o artinas jau evangelija, o jau – – -