Apie Dievą

Pasaulio Dievas nesutvėrė savo garbei,
Iš meilės ar dėl teisingumo – juo mažiau.
Tiesa, dorybė, meilė – tie dalykai žmogui svarbūs.
Tačiau bereikšmiai, žiūrint iš toliau.
Tegu keistai šie žodžiai praskambės:
Pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasmės.

Kūrėju niekas Dievo pavadint negali:
Per daug tai būtų žmogiška, racionalu.
Jis nesuprantamas visai. Ne mūsų galioj
Jis apibrėžt ir pavadint vardu.
Kaip mes išsilgę gėrio, grožio ir tiesos,
Taip jis ištroškęs nebūties visos.

Kaip saulė, išsiilgusi nakties tamsybių,
Išbarsto savo šviesą dovanai,
Taip Dievas begalinio pertekliaus pilnybėj
Į Nieką liejas spinduliais.
Jis reikalingas vien tik imančių
Ir lengvinančių Jo pilnatvę tvarinių.

Bet visa tai, ką Jis dalina ir suteikia,
Palieka amžinai iš Jo paties.
Jis reiškiasi laike, nors Pats virs laiko
Apsvaigęs būtimi, tačiau ieškąs būties:
Beprasmis, neprotingas ir pervirš esąs
Jis gimdo vis naujus pasaulius iš savęs.