Antai tenai

ANTAI tenai ant vakaro raudono
Vaidenasi man Kristus dyvinai:
Tos rankos, kojos, tas atvertas šonas,
Tie erškėčiuoti smilkiniai,

Ir klausia, rods: – Ar tu mane pažįsti?
Ar žinomas tau kelias ir tiesa? –
Tu mano Viešpats, Jėzus Kristus,
Ir akina mane Tavo akių šviesa.

Tikiu, o Viešpatie, padėk man,
Padėki netikėjime manam!
Tau yra žinomas mano krūtinės rėksmas,
Tau yra žinomas vienam!

Mane čionai nusnigo ir nulijo,
Ir nuvargau pasauly ir giesmėj…
Norėjau pamatyt Tave, Mesiją,
Bet gal tepamatysiu tik teisme.

Kad dar ateitumei mus čia apšviesti,
Kad dar ateitumei paguosti mus
Į šį prakeiktą, į šį klaikų miestą,
I šituos šlykščius nuodėmės namus…

Kodėl gi mus, o Viešpatie, apleidai?
Kodėl gi Tu mūs vėl neatlankai?
Mes pasiilgom Tavo lėto veido,
Mes – prakeikti Ievos vaikai …

Ateiki, atlankyk pirma, nei teisi!
Paklydome, surizgo mūs keliai…
Sakyk, o Viešpatie, ar Tu ateisi?
Pravirko vakaras, ir Kristus verkė taip tyliai…