Išėjau iš proto

Aš sėdėjau ant didelio kalno
Lyg senas kelmas, apgaubtas rūku.
Ir visas žydintis kvapnus pasaulis
Miegojo nutviekstas žvaigždžių.

Pakalnėje žiogai dainavo
Ir tarakonai kėlė vestuves.
Visi svečiai garbingi suvažiavo
Į šitas iškilmes didžias.

Ten su plaštakėm dūko vėjas
Ir upėm liejosi midus.
Pametę galvas tarakonai šėlo
Gal kokius ištisus metus.

Oooo išėjau iš proto į žalias lankas,
Oooo išėjau iš proto, kas atgal parves?

O tu sėdėjai ant kito kalno
Pačiam pasaulio pakrašty viena.
Tas liūdnas vakaras tavęs pagailo
Ir kalnu pavertė mane.