|
-> Tenai, per dykumą, keleivis eina
Ir mato palmių vaizdą gražų.
Širdis taip godžiai siurbia paskutinę laimės dainą,
O akys ieško vis naujų miražų.
[Daugiau…]
Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,
Žodžius gražiausius iš pačios širdies.
Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus
Ir žmogui mirusiam širdyj lyg varpas neskambės.
[Daugiau…]
Kada tik, Viešpatie, susigalvoju,
Aš vis kaip saulėn žiedas į Tave smelkiuos.
Prisimena man Tavo nuogos rankos, kojos,
Dyglių vainikas ant galvos.
[Daugiau…]
Snaigės baltos ir žemė balta –
Raibsta akys nuo balto dangaus.
Tau patinka – širdis nekalta,
Snaige virst ir jos ūžesiu gaust.
[Daugiau…]
-> Aš prie Tavo kojų, Viešpatie, ateisiu,
Vėjais gal atplauksiu prie Tavų akių.
Čia maldoj aš tyliai žodžiais pasikeisiu,
Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku.
[Daugiau…]
Ramu į tėviškę sugrįžti
Keliais, kur veda į namus,
Ir čia kaip žydinčią jaunystę
Paklaust, kur išblaškys pasaulis mus.
[Daugiau…]
Dienų žaliųjų ilgesį surinksiu
Ir išsklaidysiu tėviškės laukuos.
Ramiai vingiuos ten vieškelis sulinkęs,
Kaip raitelis laukais nujos.
[Daugiau…]
Pasaulio Dievas nesutvėrė savo garbei,
Iš meilės ar dėl teisingumo – juo mažiau.
Tiesa, dorybė, meilė – tie dalykai žmogui svarbūs.
Tačiau bereikšmiai, žiūrint iš toliau.
Tegu keistai šie žodžiai praskambės:
Pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasmės.
[Daugiau…]
Apyaušryje žmonija turėjo įvairiausių dvasių.
Pilna gamta knibždėjo gyvių ir dievų.
Bet amžių bėgy ėmė kirsti ji girias šventąsias
Ir naikint jų gyventojus, neišskiriant nė dieviškų.
Ir kas šiandien man patikės,
Kad taip neliko dieviškosios giminės.
[Daugiau…]
-> Kai kas be galo būna žingeidus
Ir mėgsta klausinėt: su kuo kieno žmona gulėjo.
Plati jo tyrinėjimų sritis – žmogus,
Kiek reiškiasi jame jo polinkiai žemieji. .
Jis žino viską, kas pažemint kitą gali
Ir iš žmogaus garbingo padaryt “žmogelį”.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai