|
-> Nulenkime galvas! Štai Pranašo vardas
Iš tolo mums skamba sidabro varpais.
Jo žodin susituokė kankliai ir kardas,
Jo žygiai paženklinti bočių kapais,
– Nurimkim, nurimkim… Ko gaudžia varpai?
Ko niaukiasi bočių apgriuvę kapai?
Ar liūdi šviesios praeities milžinų,
Ar verkia del mūsų menkystės dienų? –
[Daugiau…]
Liūdnai šypso senas grafas
Iš auksinių rėmų. –
Tirpsta prieblandos rūkuose
Sumušti vitražai.
[Daugiau…]
Merkiasi saulė vos tik patekėjus –
Ir kraupūs šešėliai atgal iš bedugnių užslinko.
Sūpauja bangos verpetų plaukėjus,
Bet niaukiasi žvilgsniai ir ilsta ranka vairininko.
[Daugiau…]
I
Gana! Nedainuok mums dainų apie laimę ir žiedus.
Nei meilės svajonės, nei liūdesio raudos ne mums!
Svaiginanti laimė ir ašara dainą praskiedus,
Gyvybės verpetais tingiųjų širdžių nesudrums.
[Daugiau…]
-> Akmenio požemiuos amžių ledai
Milžino pajėgas žudė piktai.
Užtvenkė uolos gyvybės versmes,
Kolei takus jojo siela pames.
[Daugiau…]
Pro mano langą padangių liepsnos
Kaitros ugniniais verpetais verčias.
Žiedais pražydo pilki pelėsiai,
Ištirpo sienos ir juodos kerčios.
[Daugiau…]
Merdinčios gyvasties amžinas liūdesi,
Garbinki didį gyvenimo džiaugsmą.
Tavo ir jo sutartiniai mylavimai
Plaka krauju ir liepsna mano gyslose.
[Daugiau…]
1. Įvada
Urvai ir bedugnės
Granito uolynus išvarstė,
O aštrios skeveldros
Viršum pro kraštus nusikarstė.
Vidurnakčio gūdis
Nei mirtinas takas keleivio nebaido:
Jei žūsi, tai žūsi kaip lašas be garso ir aido.
[Daugiau…]
Dangus juodais sparnais atsirėmė į žemę –
Ir juodos vėliavos į saulę pasikėlė.
Gedėki, mano žeme, nesulauktos laimės
Šviesiųjų prižadų palaužtame šešėly.
[Daugiau…]
-> Pakilo, sumojo juoduoju sparnu, –
Ir aš į jo sostą, kaip vergas, einu.
Jis kvėpė liepimą numirėlio vėlei, –
Ir skverbias į spindulius kapo šešėliai.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai