Gyvenimas — naktis. Ir jo mes nepažįstam,
Nes niekados širdies netyrėme gelmių.
Nešiojamės savy žvaigždes ir dangų visą,
O einam šešėliuotu ūkanų keliu.
Manding, kas niekados bekraščio vandenyno
Saikuoti mažyte kūrybos druožele
Svaiginančioj vienatvės puotoj nemėgino,
Tas niekad nežinos, kokia žmogaus dalia.
Kalvarijų keliu per kalnus saulė žengia,
Nubraukia prakaitą jai debesų skara.
Ant delno ašara. Pažįsti joje dangų!
O menasi jaunystės pasaka gera…
Staiga nusigąsti savo širdies gilumo —
Užtenka tau šviesos mažyčio vagalume.
(+5)
Loading...
Autorius: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 4,706 | 
Naujausi komentarai