|
-> Pūgos užbarstytas ir viesulo šluotas,
Vis tiesias, vis klojas takelis vingiuotas –
Kalva ir pakalnės žaliuojančia pieva,
Per retą beržyną, pro vienišą ievą,
Pro dyklaukius, pelkes, per pilkas rugienas,
Daugybės klajūnų pramintas, bet vienas…
[Daugiau…]
Aš daugel piauju, nes daugel sėju –
Mano malūnas – ketverto vėjų…
Kas kad man tarpsta raugių ir dirsių,
Aš ne dėl duonos gimęs numirsiu…
[Daugiau…]
Per dieną nesukrovęs kraičio
Nei labui artimo, nei sau,
Aš, liūdnas, širdimi našlaičio
Naktovidžio bylos klausau…
[Daugiau…]
Priėmęs klajūno likimą ir naštą,
Nežinoma jūra, keliu nejaukiu,
Iš ankščio į žemės žadėtosios kraštą,
Į tolį užburtą, į tolį plaukiu…
[Daugiau…]
-> Kalvi, tylusis, ką tu kali?
– Plieno ramentą eiti toli,
Tolį matuoti ir erčią –
Tokį ir tau nukalti galiu,
Jei tave eiti tokiu keliu
Vargas ar įnoris verčia…
[Daugiau…]
Į kalėdų žilą naktį aš žiūriu –
Daug beglobės žemės žiburių,
Daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau,
Jų stebuklus, žemės kurmi, – tau!
[Daugiau…]
Apėjęs darželį, kol dienos dar žiba,
Ir vėl apsižvalgęs po visą sodybą,
Stebiu, kad nei rūtų, nei rožių vainiko
Beveik nebeliko…
[Daugiau…]
Rudens takais, pro tankumyną,
Sugniužęs klaidžioju po mišką,
Ir širdį nerimas slogina,
Ir gailios ašaros jau tryška….
[Daugiau…]
Tu puoši žemę, viešpatie dieve,
Tu duodi skruzdei didžiulę pilį,
Kaip duodi medžiui žiedą ir žievę
Ir darbščiai bitei sparną ir gylį…
[Daugiau…]
-> Kad užliūliuotų dvasios alkį seną,
Stebiu, kaip jūra savo siaubą gena,
Kaip rieda vilnys nuo aušros, nuo ryto –
Daug jų likimas pro mane prarito…
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai