|
-> Ūkanos. Dangus ir žemė – pilkas vilnų kamuolys, mieguisto laiko stumiamas, tingiai rieda per neįžiūrimas, balso nustojusias erdves. Bet nematomas paukštis dingusiame sode atkakliai ima šokdinti tris-keturias gaidas, kol migla neryžtingai suyra, ir Bonnardo paletėj gimusi diena deda ant žolės ir ant suolo geltonas, fioletines ir atsargiai mėlynas dėmes, – vėsią įžangą į ateinančio vidudienio auksą ir purpurą.
Triumfuojančioj erdvėj, apribotoj tobulo vazės kūno, du drakonai išlėkė virš bangų, kovodami dėl perlo, riedančio vazės pečiais.
Pavasarinė jūra atidavė jiems švelniausią savo mėlynę, gyvatės – įtūžusių kūnų kilpas, ir demonai – pragariškus dantis.
[Daugiau…]
Klausytojus užlieja akmeninė tamsa, kaip prieštvaninio driežo vėlę, įmūrytą į geologinės epochos gelmes. Salės dydį statulos jaučia vien iš balso, aidinčio erdvėj, pavirtusioj miegančia klausa. Plieno lakštingalos kabo ties jų galvom, laukdamos savo eilės.
[Daugiau…]
Mirties tarnaitė – šviesa, sudžiūvusi ir kantri kaip sena vienuolė, negirdimu žingsniu įeina į varpinę ir mato žilą balandį – užsimerkusį, laukiantį mirties: pirmo smūgio iš penkių tonų vario, kabančio virš jo galvos.
[Daugiau…]
-> Dešimties mylių gatvė, tiesi ir greita kaip šūvis, ritmiškai atsikvėpdama ties tiltais, lekia nesustodama į padūmavusias perspektyvas, dviprasmiškas kaip prostitutės malda.
Transe nugrimzdusios katedrų chimeros, laukiančios žiemos, mato linguojančias ir skęstančias vandeny savo pajuodusias galvas.
[Daugiau…]
Kabareto žvaigždė Viola d’Amore (Violet Dam), kuri niekuomet negirdėjo apie Vivaldi, išeina į sceną, apsivilkusi dūmais ir žvynais – plojimų ir gėrimų įkaitintam debesy, žibalinių akcijų aureolėj. Virsdama riksmais, gesinančiais veidrodžių šviesas, ji abiem rankom griebiasi už storo prožektoriaus spindulio, kad nesugriūtų. Saulė ir mėnuo meldžiasi danguje, susirūpinę jos likimu.
Suliejęs laiką ir erdvę į vieną tiesiąją, drebančią dideliame vėjyje, greitis, trenkęs per gamtovaizdį geležine ranka, žiūri, kaip medžiai ir stulpai, užsimerkę iš baimės, lekia kaukdami į savo neišvengiamą likimą.
Už jos pečių – nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.
[Daugiau…]
Paskutinio kosmoso juodos dykumos pakrašty vilties augalas – spes metaphysica, dygus ir sausas kaip ežys, prisiglaudęs tarp uolų, tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti naujam gyvenimui.
Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį, ir Aquarijaus žvaigždynas, plaukdamas pro šalį, apvertęs tuščią urną, papildo pavargusio laiko atsargas.
-> Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną, atsigulusią tarp ryto ir nakties, – jos liniją, judesį ir spalvą.
Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį.
Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų vėliavas ir žuvėdras.
Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlyną lėtą vabalą, spindintį neįtikimai linksmai – kaip tobulos laimės pažadas.
O naktį – su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioletą nepasotinamiems vidurnakčio dievams.
|
|
Naujausi komentarai