|
-> Suaižėję vieškeliai tiesia dulkėtas rankas
į rytus, į vakarus, šiaurę ir pietus. Į dangų ir žemę.
Bespalviai, kurtūs miškai anglėja vidurdienio saulėj.
[Daugiau…]
Pirmąjį žaibą tau dovanojo dievai Eladoj.
Tu mokėjai laikyti smėlį, gėlę ir irklą.
Jauną ugnį. Tavo ranka išbraižė akmenio sienoj
[Daugiau…]
Pilki uolų kauburiai liepsnojančioj dykumoj –
banda senų dramblių, nučaižytų vėjo, lietaus…
Raudoną jūrą išklojo vergai ir karaliai koralais.
Nuo palmių žiūri paukščiai drėgnom, deimantinėm akim.
Opalą ir auksą skalauja upeliai nepaliesti.
[Daugiau…]
Mes esam žvėrys negyvenamoj saloj.
Netilpę Nojaus arkon žvėrys, suvaryti
nematomų lankų, strėlių ir iečių.
Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo.
Niekas nerašė mums ugnies rašmenimis ant debesų.
[Daugiau…]
-> Kietos arklių kanopos, minkštos kūdikių pėdos,
medinės žemdirbio klumpės, kruvinos bėglio kojos,
pilki kareivių batai, kaustyti plienu ir neviltim…
Visi praėjo pro nustebusį ir mažą mano miestą šiaurėje.
[Daugiau…]
Vėjas neša degėsių ir dūmų tvaiką.
Vakaro akys tamsiai mėlynos, liūdnos.
Miesto sode išdėliojo Monsieur LeMort marionetes –
kareivius platanų pavėsyj ir žaidžia žaidimą:
lėlių laidotuves.
[Daugiau…]
Išbalę debesys plaukia virš miesto griuvėsių.
Pamėlusio kalno šešėlyje žiūri užakę
šaltiniai ir šuliniai į nuodingą dangų. Mėnuo teka
tarp suanglėjusių vinkšnų kamienų į vėsią
ir metalinę erdvę tuščios nakties.
[Daugiau…]
Mudu piešiame vaiko veidą ant pirmojo sniego.
Po laukinių aviečių šakom supa lėlę sesuo.
Lengvą sniegą paklojo nakčia darbininkai ant gruodo
ir dažo derva medinį tiltą per Bartuvą.
Pirmagimis sniegas purus kaip sesers plaukai.
[Daugiau…]
Juodi valdininkai mirties salonuose
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna kritimas į tamsą…
[Daugiau…]
-> Paliko mane ir nutilusią stotį visi traukiniai.
Žėri raudonos žarijos tarp žvilgančių bėgių.
Miško užuovėjoj miega mano namai.
Vakaras kvepia eglių sakais ir sniegu.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai