|
-> Pro aprūkusį, drumzliną langą
tu svyruojantį medį ir purviną kelią matai.
Kartais pakeli veidą į dangų:
vėjo genami, lekia skliautais debesų skutai.
[Daugiau…]
Mane čia žmonės pasodino. Kažkada: seniai.
Prie šios dulkėtos turgaus aikštės.
Dabar aš didelis. Ir jų, šitų žmonių, namai
po mano šakomis tokie maži ir baikštūs:
jie prisidengę pūvančiais pilkais stogais,
drumstom langų akim nedrįsta į mane pažvelgti.
[Daugiau…]
Jo didelis šešėlis driekias per kalnynus,
ir palaidi plaukai plevena audroje…
Jis eina. Kaip sunkus griaustinio
dundėjimas jo eisena.
[Daugiau…]
Šią naktį aš jaučiu – jis iš namų išeina:
– o rudenio audra ir lietūs plakas į stiklus –
jis šlitinėja gatvėmis, apglėbęs rankom veidą,
ir verkia. Aš žinau. Ir jam kalbu:
[Daugiau…]
-> Palaukime saulėtekio… Dabar šalta naktis
mums stingdo kraują; aš girdžiu, kaip tamsoje
pavargusiai ir dusliai mūsų širdys plaka.
Šitam mieste mes svetimi, mes palikti
tamsioj pastogėj klausomės, kaip mūsų kraujuje
lėti nuodai lėtai ir sunkiai teka…
[Daugiau…]
Mano broli. Tavo rankos pavargo,
ir akys merkiasi jau, ir mano daina
tau miegą papuoš.
Tu ilsėsies kaip vaikas. Ir varpas
skambės ir skambės tau sapne.
Užmik ir sapnuok.
[Daugiau…]
vakaras
Nešaukite, gatvės… Vakaro gatvės, nešaukite…
Leiskite man sapnuoti… leiskite man, vienam…
Mano sapnas, sunkus ir juodas sapnas, plaukia į čia.
Ak, nesakykite, broliai, kad tai vienuma,
kad bėgu nuo jūsų… Kaip dažnai aš nakčia
laukiu žingsnių, žodžių ir taip bijau tuštumos…
Bet šiandieną – gatvės, nešaukite: leiskit sapnuot…
[Daugiau…]
Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis –
dangus su žvaigždėmis jose paskendo…
Ir Jis žiūrėjo: –
kaip Motinos ir Tėvo bailios rankos
Jo kūną segė kailiais, nes naktis
buvo šalta ir didelė:
[Daugiau…]
Tiktai pažvelkite į jį, į šitą pranašą:
jis iškalbingom lūpom skelbia naują Dievą;
jis įdeda Jį į kiekvieno mūsų tamsią sielą,
ir vėl toks pat dulkėtas ir rūstus palieka mūsų kraštą.
[Daugiau…]
-> Tamsu ir šalta. Židiny dar plakasi silpna liepsnelė,
bet tuoj ir ji užges… Bus visiškai nyku…
Tik vėjas varstys neramias duris, ir medis
nuogom šakom daužysis į drėgnus stiklus…
Bus taip nepaprastai nyku – –
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai