|
-> Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos –
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas…
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis…
[Daugiau…]
Parėmęs galvą ant rankų,
klausau kaip lietus srovena. –
Mano rankos tuščios ir sunkios,
ir toks šaltas svetimas namas…
[Daugiau…]
Mano langą akmenys juodi uždengę –
jie kankina mano sielą mirtinai, –
kai tarp jų kasdien matau taip svetimai
švytintį kraštelį mėlynos padangės…
[Daugiau…]
Prie virpančios švieselės vėlią naktį,
kai žvelgė didelėm juodom akim vidun rudens tamsa –
mes rinkom žodžius pasakoms keistoms pasekti,
mes rinkome liepsnojančių vaizdų gijas,
o vėjas šaukė skundą tolimą, klajodamas laukais – –
[Daugiau…]
-> Širdį veriančios bekraštės raudos liejas
su lietaus srovėm, su vėjais, sopulingais vėjais
ant sukniubusių rudens platybėje kaimų…
Jie pavargę nebepakelia akių liūdnų:
baigtos tolimos kelionės, nuostabios kelionės baigtos,
šaltas nuovargis kaip rankos mirusios užklojo žaizdą,
gęstantį ugniakurą tamsioj širdy…
[Daugiau…]
Skardusis tavo tošies ragas ir dainelė
pažadindavo paukščius ir lieknus beržus prie kelio,
ir saulėje mirgėdavo drėgni ir skaistūs jų lapeliai…
[Daugiau…]
Kai sustings tamsusis kraujas man širdy,
aš giliai norėčiau žemėje miegoti –
mano lygumų pilkųjų pakrašty.
Šimtamečiai ąžuolai rankas šakotas
į miglotus, rūškanus skliautus iškėlę
melstųsi saulėleidžiams ir ryto vėjams…
[Daugiau…]
žiema
Šią naktį sapnavau: mes skridome per lygumas –
ir mūsų rogės buvo lengvo juodo medžio,
ir mūsų žirgas – juodas kaip naktis…
Per žvilgančius sniegynus klaidžiojo trobelės
tartum mišių varpeliai sidabriniai ir balti…
[Daugiau…]
pavasario naktis
Nebijok –
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty – –
Nebijok –
tai pabudo kalnai –
ir vandenys srūva upeliais
per šaltas jų akis,
per garuojančią žemę…
Nebijok –
tai pabudo naktis
ir pabudino žemę.
[Daugiau…]
-> beržai
Kai žalias lietus jų liaunom
ir ilgom, ir plasnojančiom rankom
srovena pavasario vėjas;
ir atrodo: alėja atėjo
vaikai; ir staiga neberanda
kelio namo – –
Ir jie stovi abipus alėjos,
ir verkia,
ir glosto pavargusiom rankom
vienas kito švelniai garbanotas
galvas šviesias.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai