Rudenio sapnas

Per miglotą sodą ateina mergaitė. Žaliom akim.
Taip spindi senų pilių žalvariniai stogai mėnesienoj.
Ji tiesia man saują drugių negyvų: Paimk!
Paimk ją – saulėto mūsų rudenio dieną.
[Daugiau…]

Mažo uosto švyturys

Į atvertas tavo šviečiančias akis
mirguliuodamas iš lėto puola sniegas.
Nuo žiūrėjimo į šniokščiančias naktis
pavargai. Norėtumei užmerkt akis bejėges.
[Daugiau…]

Rudenio laužai

Po skrendančiais variniais debesim
sužėrę skambančius lapus į krūvą
ir juos ugnim užpjudę, darbininkai su kastuvais
liepsnojančiais prapuola didmiesčio raudono klegesin, –
[Daugiau…]

Lapams krintant

Tavo žodžius nutvėręs vėjas
nusineša svyruojančia alėja
ir lieja mums į veidus lietų ir lapus.
[Daugiau…]

Karalaitė

Pilkam mieste, paskendusiam rudens migloj,
praėjo ji kaip saulės spindulys pro mano langą.
Pašaukt norėjau ją, paliest jos ranką
ir tykiai pasakyti jai: – Sustok!
[Daugiau…]

Spalio lietus

Drėgnoje alėjoj atsispindi
susigūžę medžiai milžinai.
Apkabinę verkiančius žibintus
šnabžda jie ir supasi liūdnai.
[Daugiau…]

Agonija

Ugnies raudoni dantys kandžioja žabus.
Karštose samanose ilsisi pavargę basos kojos.
Į žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus,
ir sudaužytos saulės gabalus migla užklojo.
[Daugiau…]

Sūnūs palaidūnai

Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių.
Sargai mums švietė mėlyna žibintų ugnimi į veidus.
Mes klausėm tylūs, plakančiom širdim, skaudžių
keiksmų; apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių…
Įeikit, valkatos – jie šaukė mums. Jie mus įleido
[Daugiau…]

Lapkričio migloj

Nepalik manęs vieno… Rudens
paslaptingi laivai plaukia gatvėm…
Kruvinų jų žibintų vienatvėj
man šiurpu be žmogaus. O šalta
[Daugiau…]

Žmogaus namai

Kalnų šaltiniai rytmetį mane pabudins,
ir mano šuo džiaugsmingai saulėj los.
Paimsiu lazdą, ir išeisime abudu
po akinantį sniegą paklajot.
[Daugiau…]