|
-> Mažytė, liūdna geležinkelio stotis ant žemės –
gimtinės laukų begalybėj – pabunda mano kraujuj…
Atgirgžda išblyškusio žydo skurdus diližanas –
migloti jo ratai aptiškę dumblais ir lietum –
ir atveža pilką, sudrėkusį rudenio vakarą.
[Daugiau…]
Išdegusi žolė anglėja saulėje. Barzdoti vyrai
ant kiemo žarsto žvangančiais kastuvais žvyrą.
Pro langą žiūri, galvą supdama liūdnai, senelė.
[Daugiau…]
Mane pabudino balandžių sparnų švilpimas
ir saulės potvynis, tvinstantis man į akis.
Vienodai dūzgia senelės ratelis šviesiam kambary,
ir dūzgia nematomi bičių spiečiai kaimyno
žydinčioj liepoj. Supasi vasaros vėjas trapiuos mezginiuos
Žydrių ir banguojančių lango užuolaidų.
[Daugiau…]
Negyvų garvežių grandinės. Migloj surūdiję bėgiai.
Smaluotas pienes šiurena vėjai dirbtuvių kiemuos.
Mažos, purvinos rankos jas renka ir neša namo.
Už aprūkusio rūsio lango pavargę žmonės užmiega.
[Daugiau…]
-> Kai mano basos kojos pirmąkart palietė žemę,
ji buvo šilta ir drėgna kaip motinos lūpos.
Toli, dangaus drumzlinam pakrašty, dar dudeno
griaustinio būgnai ir vėjai kvepėjo lietum.
Mano pėdą kuteno apvalios žvyro kruopelės
ir plovė žalia ir rasota žolė… Platus
ir didžiulis atrodė man kiemas tėvų be galo.
[Daugiau…]
Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai.
Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža
eglaitėm skurdžiom apkaišytą mėlyną karstą.
Iš tolo ataidi skausmingi koplyčių varpai…
[Daugiau…]
Nepasiėmei nieko kartu: tavo rankose miega
paskutiniojo vasaros vakaro kvapas ir vėsuma.
Tavo galvą padėjo ant kieto drožlinio priegalvio
ir giliai akyse tebegyvą dangų užžėrė žeme.
[Daugiau…]
Už tavęs prasideda žemė ir vilnija vėjais dangus.
Sutrupintais sąnariais atšliaužei vienas ir pilkas
per rėkiantį grindinį. Žvilgsniai pašaipūs ir šilkas,
pridengęs žvilgančio aukso nugirdytas sielas, išdegino
ilgesį tavo. Akmenio luitai tau pavogė saulę ir debesis.
Niekas nelaukė tavęs… Tada palikai juos. Be vardo ir be draugų
užumiesty tu suklupai po aprūkusiu Dievo dangum.
[Daugiau…]
Vėjuotą vakarą pravėrė jis namų duris.
Jo ramios akys žvelgė į svyruojančius beržus.
Didžiuliais kąsniais ėmė pirmas sniegas krist –
užklojo upių sietuvas ir žemę pamažu.
[Daugiau…]
-> Grįžtu saulėlydžio keliu atgal,
karklam siūbuojant.
Salų raudonus akmenis migla
skarom užkloja.
O vakaras vėsus ir liūdnas
per lygumas, per lygumas ateina.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai