Requiem

Paskutinieji vėjai pakyla,
ir atsidūsta miškai.
Kadugynuose
pagaliau atradau tave.
Kvepia eglių sakais.
Tavo plunksnas nudažė
vakaras pelenų spalva.
Bežadė, kurčia kalva
Į tuščią erdvę kyla…
[Daugiau…]

Credo

Žodį tik ištark, ir būsim išganyti.
Prisiliesk žaizdų – mirties nebus.
Beriam saują gintaro. Karstai atidaryti.
Vartai atverti visi ir veda į kapus.
[Daugiau…]

Nirvana

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo…
[Daugiau…]

Pasmerktieji

Artėja audra. Pikto vėjo
genami nuodingi debesys
gožia niunkantį dangų.
Prie kalėjimo mūrų atėję
per tuščią, sudegusį
miestą, girdim patrankų
duslų dunksėjimą.
Sunkūs vartai iš lėto,
girgždėdami surūdijusia geležim,
atsiveria. Pro žliaugiantį lietų
čeža mirtininkų medinės
klumpės ant kieto kiemo grindinio.
[Daugiau…]

Karo dienoraštis

Hallesches Tor: Komunija

Virš konvulsijom trūkčiojančio milžino mirštančio miesto,
grimzdama į garą ir dūmus, saulėlydžio saulė kraujuoja ir blėsta.
Neatvėsę griuvėsiai dar rėkia žmogaus balsu
iš gilaus užgriautų rūsių
pragaro.
[Daugiau…]

Stebuklas

Nebuvau, kai žuvim ir duona minią penėjo.
Nepažinau žvejų, kurie paliko tinklus,
valtis, vaikus, vilnis ir vėją
ir sekė Mokytoją. Tačiau tikiu
tais, kurie visko, visko atsižadėjo.
[Daugiau…]

Metamorfozė

Nepasakyti žodžiai lyg
akmenys sietuvų gelmėje.
Nei žuvų šešėliai žali,
nei jauna liauna lelija
nepabudina jų iš miego.
[Daugiau…]

Žodis

Gyvenau tiktai tau.
Nieko kito netroškau
tiktai, kad išmokčiau
tave kaip motinos
vardą, vaikystėj kartotą;
kad kvėpuočiau tavimi kaip oru;
kad tekėtum ir šniokštum
kaip kovo upokšniai atokaitoj,
po sniego danga; kad noktum
kupėdamas kaip javai; kad tu
mane užplūstumei kaip lietus,
kaip nenumaldomas potvynis.

Ainis

Kaip mano senoliai urviniai
bijau visko:
tviskančio
žaibo, griaustinio,
tamsos ir miško
gūdžios glūdumos,
mirties ir kraujo.
[Daugiau…]

Sakalų valanda

Nesvarbu kada
ir kur – nesvarbu,
bet turėsiu raibų
sakalų; ir tada
jie sklandys ir skraidys,
saulę, dangų uždengs,
kris ūmai, lyg rudens
naktimis krenta žvaigždės namo:
iš neužmatomos aukštumos –
kaip apsvaigę žaibai, kaip akmuo –
sakalų, mano paukščių, lietus.
[Daugiau…]