|
-> Iš toli tu ateini, gyvybe žiedo,
iš tamsiųjų žemės motinos gelmių,
šilko rūbu rytą ji tave aprėdo,
ryto rasą aš taip pat iš jos semiu.
[Daugiau…]
Ir tarė Viešpats: Teesie! Ir tapo
šviesa, diena, dangus ir žemė.
Praėjo metai – Jis gyvybę lapo,
Jis amžių ąžuolo ir peteliškės lemia.
[Daugiau…]
Dainuok, pavasario pasauli,
dainuok, pavasario dangau,
aš kaip gėlė į tavo saulę
iš amžių sapno pabudau.
[Daugiau…]
Ką ryto paukščiai gieda, –
Tu aidas jų giesmės,
Tu kaip lelijos žiedas
prie trykštančios versmės
[Daugiau…]
-> Dieve, – tarė lakštingala
ryto maldoj, –
širdį Tu vienas aukštyn keli,
tarė žiedai.
[Daugiau…]
Ant uolos balta gėlė žydėjo –
nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo –
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.
[Daugiau…]
Po metų kūdikio švelnių,
po pabučiavimo vilnių
ramus ateina subrendimas,
ir tu, poete, vėl imies
skambios vidudienio giesmės
ir sielą sotini vėl rimais.
[Daugiau…]
Aš priglaudžiau prie žemės ausį
ir jos nerimstančios širdies
skausmų ir sielvartų klausausi,
ko niekas niekas negirdės …
[Daugiau…]
Niekur nemini jie tavo mažo vardo,
o esi tu, mano Motina, esi.
Niekur jie nemato tavo mažo vardo,
o šviesi tu, mano Motina, šviesi!
[Daugiau…]
-> Ir maža kregždutė pasigenda
savo gimtojo lizdelio,
per Atlantą nepavargus skrenda –
ilgesys jai rodo kelią.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai