|
-> Auksinėj karietoj pravažiavo baltos vaikystės dienos
su daugybe tarnų ir lekajų.
Keturi žirgai jas nešė viesulais
į tolimą nepažįstamą šalį.
[Daugiau…]
Ar tu išdrįsi, eidamas pro žemės tamsą,
paimti šviesą į pavargusias rankas?
Nes ji yra liepsna. Tikra liepsna negęsta niekad,
bet paliesta nudegina rankas.
[Daugiau…]
Kam atėjai šiandien į pilką žemę, kūdiki?
Kam nešviesa žiauri turės paliesti mėlynas akis?
Juk visos tavo kūdikiškos mintys ir svajonės
pirmų žaislų sudužime numirs:
[Daugiau…]
Kiekvieną žydintį pavasarį mes bėgdavom
prie atsibudusio upelio krašto
ir nešdavom laivus ir klegesį, ir skiedras
į mūsų vaikišką pavasarį.
Mes trokšdavom, kad mūs laivai
laimėtų mėlynąjį kaspiną.
[Daugiau…]
-> Kas einate iš žemės, eikit rudenį,
kad jūs galėtumėt įminti paskutines pėdas
į arimą,
šąlantį ir liūdintį.
[Daugiau…]
Iš žemės, kurios krantą Baltija skalauja,
kurioj Rambynas senas ir didus,
aš užmiršau paimti nors smėlynų saują:
kad ja sušildyčiau kapus…
[Daugiau…]
Aš nemaniau, kad liks tenai tik vardas įrašytas
mažute vaikiška ranka.
Aš nemaniau, kad liks tas vakaras vėlyvas
nebeužgyjančia žaizda.
[Daugiau…]
Atsimenu: kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
šešėliai šoko virpesy ant tėviškės laukų.
Jų kibirkštis į savo širdį, lyg šaltinio srovę, sėmiau
ir žemę ašarų suvilgytomis lūpomis bučiavau.
Kai geso paskutinės mano žemės šviesos,
Tave kaip deimantą prie Baltijos mačiau.
O paskutiniai mano žemės žiburiai,
lyg devynių dangaus auksinių saulių pasaka,
mirgėjo neramiai.
[Daugiau…]
Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį palieka tėviškėj lizdus.
Kiekvieną rudenį jie skrenda, kad sugrįžtų,
kai vėl į žemę grįš pavasaris skardus.
[Daugiau…]
-> Prabėgo daug naktų, praėjo daug šešėlių,
daug kartų apsiniaukė svetimas dangus.
Penki pavasariai atėjo ir nuėjo:
ir nei vienam pavasary neatėjai, tėvyne, Tu.
[Daugiau…]
Puslapis 7 iš 8«12345678»
|
|
Naujausi komentarai